Kaip diagnozuojamas miokarditas?

Miokarditas yra uždegiminė širdies reakcija, atsirandanti dėl infekcinių, autoimuninių ar toksinių priežasčių. Procesą gali sukelti arba egzogeniniai (bakterijos, virusai ar parazitai) arba endogeniniai (autoimuninės ligos ir toksinai) patogeniniai veiksniai.

Ūminis miokarditas (viena miokardito forma) yra viena sudėtingiausių diagnozių kardiologijoje, nes šiuo metu joks diagnostinis testas negali būti laikomas auksiniu standartu dėl tradicinių metodų nejautrumo. Šiuolaikiniai metodai pagerino gebėjimą diagnozuoti specifinius patogenus miokarde, padidino susidomėjimą uždegiminėmis širdies ligomis ir pagerino mūsų supratimą apie miokardito patofiziologiją.

Diagnostikos metodai diagnozuojant miokarditą

Pradinis ūminio miokardito įvertinimas turi apimti išsamią ligos istoriją ir išsamų fizinį patikrinimą, ieškant bet kokių galimų požymių, galinčių nustatyti jo etiologiją. Papildomi laboratoriniai ir techniniai tyrimai turėtų apimti elektrokardiogramą (EKG), serumo biomarkerius, echokardiografiją, neinvazinius vaizdo gavimo metodus ir endomiokardo biopsiją. Šias diagnostikos procedūras atlieka kardiologas.

Nepaisant mažo jautrumo, elektrokardiograma (EKG) plačiai naudojama diagnostikos priemonė. Sergant ūminiu miokarditu, EKG gali parodyti sinusinę tachikardiją su nespecifiniais ST segmento ir T bangos anomalijomis. Pacientams, sergantiems uždegimine širdies liga, taip pat galima pastebėti prieširdžių ar skilvelių laidumo sulėtėjimą ir galimą skilvelių aritmiją.

Serumo širdies biomarkeriai (kreatino kinazė ir troponinas) neturi specifiškumo, tačiau gali padėti patvirtinti miokardito diagnozę, todėl įtariamais atvejais jie reguliariai matuojami. Sergant ūminiu miokarditu, dažniau stebimas padidėjęs širdies troponino kiekis nei padidėjęs kreatinkinazės kiekis. Miokarditu sergantiems pacientams taip pat gali padidėti nespecifiniai uždegimo žymenys serume (pvz., C reaktyvusis baltymas).

Echokardiografija yra svarbi pradinio diagnostinio vertinimo dalis, kai įvertinamas miokarditu sergantis pacientas, įvertinama kairiojo širdies skilvelio funkcija ir atmetamos kitos širdies nepakankamumo priežastys (pvz., vožtuvų, įgimtos ir amiloidinės širdies ligos).

Pastaraisiais metais širdies ir kraujagyslių magnetinio rezonanso tomografija (MRT) buvo pripažinta kaip labai jautri ir specifinė miokardito diagnozavimo priemonė. Šis diagnostikos metodas turi unikalų potencialą tiksliai vizualizuoti audinių pokyčius ir gali aptikti būdingus miokardito požymius, įskaitant intersticinę ir tarpląstelinę edemą, hiperemiją ir (sunkesniais atvejais) ląstelių nekrozę ir iš to kylančią fibrozę.

MRT su kontrastu taip pat gali atlikti svarbų vaidmenį atskiriant miokarditą nuo miokardo infarkto, padedant įvertinti ūminį krūtinės skausmą. Sergant miokarditu, infiltratai dažniausiai būna vidurinėje sienelėje ir linkę tausoti subendokardinį audinį, o infarkto atveju pirmiausia pažeidžiamas subendokardas. Nauji kontrastiniai metodai, naudojant segmentuotas inversijos atkūrimo gradiento-aido impulsų sekas ir gadolinio stiprinimą, gali dar geriau atskirti pažeistą ir normalų miokardą.

Endomiokardo biopsija ir Dalaso kriterijai

Norint patvirtinti miokardito diagnozę, būtina atlikti histologinį širdies audinio tyrimą. Taigi endomiokardo biopsija vis dar yra vienas iš pagrindinių diagnostikos žingsnių. Nepaisant to, endomiokardo biopsijos pritaikymui dažnai trukdo mėginių ėmimo klaidos dėl nevienodų uždegiminių infiltratų ir nenuoseklus stebėtojo interpretavimas.

Kardiologų konsultacija Vilniuje – Unavita.